Kur iš tikrųjų dingsta darbo diena
Devynios valandos prie kompiuterio. Ir jausmas, kad nepadarei nieko.
01 Eksperimentas, kurio nesitikėjau
Dvidešimt trys atidaryti skirtukai. Trečias puodelis iki pietų. Ta pati pastraipa, perskaityta tris kartus. Dokumentas, atidarytas šešis kartus per dieną, ir dvi pastraipos jame.
Jei bent vienas iš šitų sakinių apie tave — likusi dalis irgi bus.
Ilgai maniau, kad man tiesiog trūksta laiko. Kad diena per trumpa, darbų per daug, ir kad reikia keltis anksčiau.
Kartą nusprendžiau tiesiog pasižiūrėti, kas vyksta. Pasidėjau lapą šalia klaviatūros ir kiekvieną kartą, kai atsitraukdavau nuo to, ką darau, brėždavau brūkšnį. Ne tam, kad save auklėčiau — iš smalsumo.
Vakare lape buvo keturiasdešimt brūkšnių. Prie kompiuterio tą dieną išsėdėjau devynias valandas.
02 Keturiasdešimt pradžių
Devynios valandos, sukapotos į keturiasdešimt gabalų, nėra devynios valandos. Tai keturiasdešimt pradžių. O kiekviena pradžia kainuoja.
Kai grįžti prie darbo, pirmos minutės praeina ne dirbant. Jos praeina prisimenant, kur buvai sustojęs, ką galvojai, kodėl išvis atidarei šitą dokumentą. Vieną kartą tai nieko nereiškia. Keturiasdešimt kartų — tai jau pusė dienos.
Ir čia paaiškėja, kodėl vakare jautiesi išsunktas, nors sąrašas beveik nepajudėjo. Pavargai ne nuo darbo. Pavargai nuo grįžinėjimo prie jo.
Keturiasdešimt pradžių
Kiekvienas grįžimas prasideda ne nuo darbo, o nuo prisiminimo, kur sustojai.
Dvidešimt trys skirtukai
Kiekvieną atidarei, kad „vėliau perskaitytum“. Nė vieno neperskaitei — ir uždaryti nedrįsti.
Trečias puodelis iki pietų
Kava grąžina budrumą, bet ne susikaupimą. Todėl jos reikia vis daugiau, o rezultatas tas pats.
14:30
Ta valanda, kai dar sėdi prie stalo, bet realiai jau nieko nedarai. Ir dar dvi valandos priekyje.
Dokumentas, atidarytas šešis kartus
Šeši atidarymai, dvi pastraipos. Ne todėl, kad sunku — todėl, kad kaskart pradedi iš naujo.
03 Ką rodo duomenys
Ir tai ne tik mano problema. Kalifornijos universiteto (Irvine) tyrėja Gloria Mark du dešimtmečius stebi, kaip žmonės dirba prie kompiuterių.
2004-aisiais prie vieno ekrano vidutiniškai išbūdavome dvi su puse minutės. Naujausiuose jos duomenyse — 47 sekundes.1
2 pav. Vidutinis laikas prie vieno ekrano prieš persijungiant. Šaltinis: Mark, 2023.
04 Tam yra pavadinimas
Tai ne tinginystė. Ne charakterio silpnumas ir ne tai, kad „nemoki susikaupti“.
Tai išsiblaškymas — kai dėmesys niekur nedingsta, bet ir niekur ilgai neužsibūna. Jis vis dar veikia. Tik nebeturi kur prilipti.
Kol tai neturi pavadinimo, atrodo, kad kaltas tu. Kai pavadinimą turi, pasidaro aišku, kad tai tiesiog būsena. O su būsena jau galima kažką daryti.
05 Kas man realiai padėjo
Telefonas kitame kambaryje
Ne ant stalo apverstas ekranu žemyn — kitame kambaryje. Skirtumas didesnis, nei tikėjausi.
Viena užduotis vienu metu
Net jei atrodo neefektyvu. Daugiadarbystė nėra darbas dviem darbais iš karto. Tai labai greitas šokinėjimas tarp jų, ir už kiekvieną šuolį sumoki.
Pirma valanda be pašto
Ne todėl, kad rytas „produktyvesnis“. Todėl, kad tai vienintelė dienos valanda, kurios dar niekas nesukapojo.
Nė vienas iš šitų dalykų nėra naujas. Bet jie veikia tik tada, kai supranti, ką tiksliai bandai spręsti.
06 Kodėl apie tai rašau
Prie šitos temos sukausi ilgiau, nei ketinau. Tiek, kad iš to išaugo atskiras darbas — kuriu GUMMYMENT, funkcinius guminukus žmonėms, kurių diena praeina prie ekrano.
ŠALTINIAI
Mark, G. Attention Span: A Groundbreaking Way to Restore Balance, Happiness and Productivity. Hanover Square Press, 2023.